Kūdikių gastroezofaginis refliuksas: simptomai, diagnostika ir gydymas.

Gastroezofaginis refliuksas - praktiškai kas antram kūdikiui būdingas reiškinys, kurio metu rūgštus skrandžio turinys grįžta į stemplę, kartais ir į burną, sukeldamas skausmą, nemalonių pojūčių, panašių į suaugusiųjų patiriamus rėmens skausmus.

Kas sukelia refliuksą? Pagrindinės refliukso priežastys

Žmogaus skrandį ir stemplę skiria raumeninis raukas, vadinamas sfinkteriu. Paprastai pavalgius sfinkteris užsiveria ir blokuoja maisto grįžimą į stemplę, tačiau jei sfinkteris, sumažėjus raumenų tonusui ar spaudimui, tinkamai nebesusitraukia, atsipalaiduoja, dalis suvalgyto maisto gali pliūptelėti atgal.

Dėl tam tikrų kūdikių anatominių savybių - esant stemplės neišsivystymui, žemam skrandžio rūgštingumui, nedideliam skrandžio tūriui - pirmaisiais trimis gyvenimo mėnesiais kūdikių refliuksas vadinamas fiziologiniu. Paprastai iki vienerių metų raumeninis raukas, arba sfinkteris, ima susitraukti normaliai.

Refliuksas dažniau vargina neišnešiotus mažylius, taip pat maitinamus dirbtinai.

Refliukso simptomai

Refliuksui būdingi simptomai (pirmieji pasirodo apie pirmąją kūdikio gyvenimo savaitę) praktiškai visada pasireiškia kūdikiui pavalgius:

• dažnas atpylinėjimas, vėmimas, raugėjimas, žagsėjimas;
• priaugama mažai svorio;
• gali vystytis mažakraujystė;
• dažni skausmingo verksmo priepuoliai dieną ir naktį;
• skausmas sustiprėja mažyliui gulint, o jį laikant vertikaliai pastebimai sumažėja;
• kvėpavimo sulaikymas;
• gausus seilėtekis;
• pasibjaurėjimas maistu;
• pavalgęs kūdikis pradeda riestis, "minti dviratį", lenkti kojas prie pilvo (dėl šių simptomų tėvai refliuksą dažnai palaiko diegliukais);
• prikimęs balsas, kosulys, dėl į stemplę patenkančio maisto gali prisidėti ir kvėpavimo takų ligos;

Tačiau ne visada refliuksas pasireiškia matomais simptomais. Tėvai turėtų sunerimti, jei vaiko augimas sulėtėja, jis sparčiau ima netekti svorio - viena iš priežasčių gali būti refliuksas, kurio metu vaikas ne atpila, o praryja sukilusį maistą. Nematomi refliukso priepuoliai taip pat pavojingi, nes žeidžia gleivinę.

Refliukso diagnostika ir galimos komplikacijos

Dažniausiai refliuksui nustatyti pakanka minėtų simptomų, tačiau papildomai vaikui gydytojas gali skirti atlikti stemplės, skrandžio, dvylikapirštės žarnos endoskopiją, stemplės rūgštingumo lygio stebėseną 24 valandas, esant komplikacijoms skiriamas ir radiologinis tyrimas.

Daugumą kūdikių nuo 4 mėnesio refliuksas kamuoja vis rečiau, iki metų absoliuti dauguma pasveiksta savaime, subrendus virškinamajam traktui.

Refliuksas pavojingas dėl prisidedančių kvėpavimo takų ligų, ausies uždegimo, galimo užspringimo vėmalais, dehidracijos. Esant komplikuotai ligos eigai, labai pažeidžiama stemplės gleivinė, joje gali atsiverti opų, prasidėti kraujavimas, stiprūs skausmai. Refliuksas gali sukelti ir stemplės susiaurėjimą bei vėžį.

Refliukso gydymas

Kadangi dažniausiai nustatomas fiziologinis refliuksas, tai yra praeinantis, kūdikio būklė atidžiai stebima, neskiriant specialaus gydymo, be to, patariama laikytis kai kurių rekomendacijų:

• įvesti kietą maistą (atitinkantį vaiko amžių);
• į pieno mišinį įberti šiek tiek pertrintos ryžių košės arba duoti jos po maitinimo;
• jei kūdikis maitinamas motinos pienu - maitinti dažniau ir mažesniais kiekiais;
• jei vaikas maitinamas dirbtinai, rinktis antirefliuksinius mišinukus.

Esant sudėtingai ligos formai, gydytojas gali skirti ir antacidinių vaistų, neutralizuojančių skrandžio rūgštį, arba prokinetikų. Jei išsivysto erozinis refliuksinis ezofagitas, skiriama ir protonų siurblio inhibitorių. Kai kuriais atvejais gali prireikti operacijos.

Kaip padėti refliukso kamuojamam vaikui?

• Po kiekvieno maitinimo vaiką laikyti stačią ne mažiau kaip 20 minučių;
• Migdyti kūdikį ant pilvo ar kairiojo šono, lovos galvūgalį pakėlus 45 laipsnių kampu;
• Kuo daugiau užimti vaiką, neleidžiant jam verkti, nes verkiant daugiau rūgšties patenka į stemplę;
• Rengti kūdikį laisvesniais drabužiais;
• Valgydinti kūdikį neskubant, kad spėtų suvirškinti maistą;
• Neleisti persivalgyti, nevalgydinti prieš miegą;
• Leisti atsirūgti bevalgant; skatinti daugkartinį atsirūgimą.